Tavo lūpos raudonai matinės
Kviečiu Tave ir vėl, nors ką tik matėmės
Neišgėręs, bet vos pastoviu
Pridėjau tave į gyvenima, tu mane tik į storius
Lūpos juda be garso, o balsas galvoje vis dar groja
Tu mano paranoja
Tu mano paranoja
Tu mano paranoja
Tu mano paranoja
Tu mano paranoja

Dega šviesa, galbūt lauki manęs
Galbūt mes jau arti ir leidi nesibelst
Likim dviese, man taip norisi liesti Tave
Užsimerkus mūsų kūnai kalbėsis
Tegul jie sako, tegul jie mato
Tavyje tirpsu, lyg cukrus arbatoj
Tavo balsas, groti nustoja
Aš įjungiu iš naujo
Tu mano paranoja
Tu mano paranoja
Tu mano paranoja
Tu mano paranoja
Tu mano paranoja

Paranoja
Paranoja
Paranoja
Paranoja
Paranoja
Paranoja
Paranoja
Tu mano paranoja
Tu mano paranoja
Tu mano paranoja
Tu mano paranoja
Tu mano paranoja